Tas berniukas iš tiesų nėra geras, bet sudėtingas – kažkurioje vietoje riba tarp gerumo ir blogumo išsitrina ir lieka tik bejausmis kamuolys, paprastų reakcijų į aplinką ir standartinių įrankių manipuliacijoms rinkinys, kuriuo teko išmokti naudotis, nes „taip reikia“.

O kodėl negali būti kitaip? O gal yra kitaip? O kas, jei ir nėra kitaip? O koks galų gale skirtumas? Ar yra skirtumas išvis? O ar turėtų būti? O kaip lengviau?

• Nesutampa požiūris į bendravimą
• Nesutampa požiūris į pinigus
• Nesutampa požiūris į seksą
• Nesutampa požiūris į laisvalaikio leidimą

Taip ilgai galvojau, o užrašius sau atrodo banalu, kaip pasakytų gerbiama draugė – nežmogiška.

Kodėl nežmoniška? Mažam berniukui atrodo, kad labai žmoniška, ypač, kai paaiškini ko tikiesi ir ką duosi. Kodėl žmonės mano, kad gali pakeisti kitus tik spragtelėję pirštais? Juk taip būna tik trumpą laiko tarpą, kol gauni dovaną, o po to vėl atsiverti į save patį. Lyg ir apgauni, bet tai darai „pateisindamas lūkesčius“ arba gerdamas arbatą, nors jos nekenti, bet tau sako, kad „taip sveikiau“.

Negali gi pradėt pavydėt vien dėl to, kad tau sako – „pavydėk“. Gali tik pažaisti pavydą kartą, kitą, o po to nusibosta – nori, vaizduok, man jau dzin.

Arba negali taupyt, jei anksčiau to niekad nedarei. Nori – imk pinigų ir taupyk, bet manęs nemokyk. Aš nesuprasiu, juk jų taip lengva nusipiešt kol rankos ir kojos sveikos.

Arba „analinis seksas – tik per mano lavoną“. Riighhht… Lavoną sakote..

Arba „aš su žmonėm nebendrauju ir nenoriu, kad tu su jais bendrautum“. Aš irgi su jais nebendrauju, bet kartais stebėti visai įdomu. Visą laiką stebėjau, kaip jie griauna smėlio pilis, o dabar – nebegalima.

Noriu.

Berniukas pats nežino kodėl palieka.. Nors gal ir žino, bet tų priežasčių vardinti negalima, kad nesužlugdyt Mergaitės požiūrio į kitus berniukus, nesumenkint jos, neužgaut ir leisti jai pasijusti nugalėtojai. Kartais berniukas sako tiesą, kaip apie Slibiną ir Vaikytį, bet tokie įtikinėjimai visvien nieko gero neduoda, kaip ir neduoda nieko blogo – tik skausmą, kuris dings tik su laiku.

Palieku, nes dabar mažiau skaudės, nei vėliau.

Palieku, nes dar gyvenu tik sau.

Palieku, nes nežinau ką darysiu rytoj.

Palieku, nes myliu.

Noriu naujo žaislo.

Mažas berniukas lakstė prie jūros, ieškodamas akmenukų ir stebėdamas nuogas moteris. Jis buvo dar toks mažas, kad jos nekreipė į jį dėmesio.

Belakstydamas kaktomuša susidūrė su verkiančia mergaite.

- Ko verki? – paklausė berniukas.

- Liūdna man. – atsakė mergaitė.

Berniukas davė jai gražų akmenį ir statė kartu su ja smėlio pilis ir taip jie krapštėsi kelias dienas. Jis paklausė:

- Ar tau dar liūdna?

Mergaitė atsakė, kad jai jau nebeliūdna.

Berniukas kitą dieną nepasirodė.

Mergaitei buvo liūdna.

Taip po truputį gyveni, kvėpuoji gyvenimu, geri jį – neskubi, bet nežinai ar geriau ar blogiau. Susipainioji, vėl atsipainioji. Gailiesi klaidų ir tuoj pat darai kitas, žiūri į priekį, bet negali palikti atgalios.

Tuomet prisimeni visas žavias akimirkas, kurios buvo tuomet, kai buvai dar vaikas,  kai mokėjai džiaugtis jomis, daiktais ir pojučiais, kurie supa, spindi įvairiom spalvom ir nuotaikom, skamba kaip varpeliai.

Vėliau šios akimirkos atsistoja į eilę tarp kitų, panašių, beveik nesiskiriančių, pilkų, nusibodusių ir banalių.

Nusiskini žalią žolę, pasirausi ieškodamas grybų ir visa galva bandai prisiminti tai, ką esi seniausiai pamiršęs – gaivališką svaigulį.

Būna gera.

Tačiau ji teikia viską, ką aš turiu – gyvybę ir tai daro nuolat, nepailsdama, neprašydama atlygio ar pagarbos, aukų, himnų.

Garbinti ją paprasta – tereikia sustot ir pamąstyt, pasimėgaut spinduliais ant kūno, bet svarbiausia yra tai, kad nesvarbu ar garbinsi ar ne – ji bus ir švies dar ilgai, kol užges. Toks yra dievas – nepriklausomas nuo tų, kuriems neša gėrį ar blogį.

Man gera, linksma, pikta ir liūdna vienu metu – aš dabar mokausi gyvent su savim, suprast save.

Galbūt aš neteisus, bet man atrodo, kad tarp mūsų yra nematomas ryšys, kad mums gera būti ten pat kartu, kur vienas kitą palaikom rūpinamės. Niekas negali uždrausti man taip mąstyti, nors vaizdas ir liejasi.

Tu protinga, graži, sumani ir švelni moteris, kurią noriu vogčiomis saugoti, padėti, paguosti, bet negaliu to padaryti, nes Tu – stipresnė už mane ir pati sau atvira, o aš – ne.

Kad ir kaip būtų beprasmiška ir skaudu prisipažinti sau, kad myliu Tave – mėgaujuos šiuo jausmu ir auginu mažą viltį – nelabai didelę, kad nebūtų skaudu, bet pakankamai prižiūrėtą, kad ji galėtų pražydėti – vėl būti su Tavimi, tik kitaip, iki galo, kad ir kas benutiktų.