Išgerk gyvenimo lašą

Sėdi sau, trūkteli gurkšnį iš butelio, įtrauki pilnus plaučius karčių dūmų ir nežinai kas yra. Trūkteli dar. Atrodo, kad nepablogėja – vadinas galima pakartot.

Taip po truputį gyveni, kvėpuoji gyvenimu, geri jį – neskubi, bet nežinai ar geriau ar blogiau. Susipainioji, vėl atsipainioji. Gailiesi klaidų ir tuoj pat darai kitas, žiūri į priekį, bet negali palikti atgalios.

Tuomet prisimeni visas žavias akimirkas, kurios buvo tuomet, kai buvai dar vaikas,  kai mokėjai džiaugtis jomis, daiktais ir pojučiais, kurie supa, spindi įvairiom spalvom ir nuotaikom, skamba kaip varpeliai.

Vėliau šios akimirkos atsistoja į eilę tarp kitų, panašių, beveik nesiskiriančių, pilkų, nusibodusių ir banalių.

Nusiskini žalią žolę, pasirausi ieškodamas grybų ir visa galva bandai prisiminti tai, ką esi seniausiai pamiršęs – gaivališką svaigulį.

Būna gera.