Pasimatymas

Tu atvažiavai pas mane ir atsivežei savo smagią šypseną, auksinius plaukus ir gražučius baltus dantukus. Mes Tave stebim, mėgaujamės Tavo judesiais, Tavo išmone ir sugebėjimu parinkti žodžius. Vienas aš liūdnas, nes Tu – pas mane, bet ne su manim. KItas aš – laimingas, laukiantis kiekvieno Tavo prisilietimo, prisiminimo ir šypsenos tuomet, kai kalbamės apie tą laiką, kuomet buvom kartu.

Man gera, linksma, pikta ir liūdna vienu metu – aš dabar mokausi gyvent su savim, suprast save.

Galbūt aš neteisus, bet man atrodo, kad tarp mūsų yra nematomas ryšys, kad mums gera būti ten pat kartu, kur vienas kitą palaikom rūpinamės. Niekas negali uždrausti man taip mąstyti, nors vaizdas ir liejasi.

Tu protinga, graži, sumani ir švelni moteris, kurią noriu vogčiomis saugoti, padėti, paguosti, bet negaliu to padaryti, nes Tu – stipresnė už mane ir pati sau atvira, o aš – ne.

Kad ir kaip būtų beprasmiška ir skaudu prisipažinti sau, kad myliu Tave – mėgaujuos šiuo jausmu ir auginu mažą viltį – nelabai didelę, kad nebūtų skaudu, bet pakankamai prižiūrėtą, kad ji galėtų pražydėti – vėl būti su Tavimi, tik kitaip, iki galo, kad ir kas benutiktų.